Gruodžio mėnesio Auksarankė: “tarp žodžių laisvalaikis ir rankdarbiai vienareikšmiškai dedu lygybės ženklą…”

Norime artimiau susipažinti su gruodžio mėnesio auksaranke Odeta - Sarma (taip ji pasivadinusi mūsų forume), kurią, tikrai nesuklysime pavadindami įvairiausių rankdarbių technikų žinove. Galima tik maloniai nustebti ir pasidžiaugti: vienoje forumo temoje ji mus moko kaip pasidaryti auskarėlius, o kitoje temelėje - ji jau rodo savo sutažo darbelius... Taigi, kaip visada, jau standartiniais tapę mūsų klausimai, kuriuos užduodame mūsų mėnesio auksarankei. 

Odeta, norime paklausti: ar seniai rankdarbiaujate? 

Turiu išties netrumpą rankdarbiavimo "stažą". Viskas prasidėjo mokyklos pradinėse klasėse: savo darbų, darbelių pamokoms, nuolat padarydavau daugiau nei reikia. Gaila, neišliko nė vieno dirbinio iš to laikotarpio. Dabar būtų įdomu pamatyti pirmuosius plastilino lipdinius, popieriaus lankstinius ar dar neįgudusia ranka siuvinėtus rankdarbius…

Nepaisant ilgesnių ar trumpesnių pertraukų, šitas užsiėmimas visada buvo šalia, o pastaruoju metu jis "suvalgo" itin daug laiko.

Kas paskatino užsiimti rankdarbiais?

Nebūsiu originali atsakydama į šį klausimą. Jei Mama rankdarbiauja - vaikai dažniausia kopijuoja jos veiklą. Namuose buvo daugybė Mamos siuvinėtų staltiesių, takelių, servetėlių: kilnodavau jas, grožėdavausi, ir vis mąsčiau: ar pati taip sugebėčiau? Močiutė megzdavo, o aš jos prisiprašydavau, kad apmestų akis, ir sėdėdama šalia, varstydavau jas nuo vieno virbalo ant kito. Tik niekaip nesuprasdavau, kodėl Močiutės mezginys per vakarą žymiai padidėja, o maniškio matmenys išlieka nepakitę...

Visada turėdavau aibes idėjų, tik dėl nežinojimo ir įgūdžių stokos - jos dažnai nevirsdavo “kūnu”. Buvo ir pradėtų - nebaigtų darbų bei nusivylimo.

Pamenu, tą laikotarpį, kai visuomenėje rankdarbiai nebuvo vertinami – tai buvo laikoma nerimtu laiko leidimu. Bet manau, kad mano, kaip ir beje, kiekvieno iš mūsų viduje, gyveno ir tebegyvena kažkoks savimotyvacijos kirminas, kuris neleidžia nuleisti rankų, net jei ir atrodo, kad tie mano dirbiniai niekam neįdomūs.

O kokios rankdarbių technikos mėgstamiausios? Kodėl būtent šios?

Man nelengva išskirti vieną kurią nors techniką.

Anksčiau viskas buvo paprasta, mezgimas, siuvinėjimas, nėrimas vąšeliu, na dar siuvimas. Ir tiek tos įvairovės... Esu išbandžiusi visas minėtas sritis, visos jos turi savo patraukliąsias puses. Tačiau dabar, kai tokia technikų įvairovė ir, regis, kiekvieną dieną atsiranda (ar pats atrandi) vis naujų – tai iš tiesų darosi sudėtinga įvardinti favorites. Ko gera, mieliausios tos, kuriomis šiuo metu užimta galva ir rankos - papuošalų kūrimas, sutažas ir naujausias atradimas- savadarbių knygelių įrišimas. Papuošalus atradau tada, kai dairydamasi po Auksarankių forumą, pagavau save galvojanti: o kodėl nepabandžius man... Turiu senų nenešiojamų vėrinių, perdarysiu kad vėl galėčiau nešioti. Tik tiek, ir tik sau. Bet... rekonstravau viską, ką “rekonstruotino” radau savo dėžutėje, o priemonių papuošalų darymui vis gausėjo, idėjos vijo viena kitą, kol pajutau, kad stabdžiai nebeveikia. Atsirado naujų žinių poreikis, ėmiau priekabiau žiūrėti dirbinio kokybę. Sėdau į Akademijos suolą ir mokiausi, mokiausi.

Sutažas atsirado irgi tarsi atsitiktinai. Kai pamačiau, kad startuoja nauja Akademija, daug negalvodama parašiau motyvacinį laišką. Viena mintis, kurią nešiojausi, ji buvo ganėtinai keista: "nieko neišmanau apie sutažą, bet įrodysiu, kad sutažas tinka ne tik papuošalams". Idėja fixee - buvo sutažo pritaikymas knygos viršelio dekorui. O kadangi knygą dar reikia padaryti - taip dar ir į knygrišystę įklimpau…

O kokie buvo daugiausiai laiko ir fantazijos pareikalavę tavo darbai, o gal užsakymai?

Laiko ir fantazijos reikia net ir menkiausiam darbui. Jei kurio nors komponento trūksta - geriau nė nepradėti.

Kai darbas jau padarytas, laiko sąnaudos tarsi užsimiršta, bet išties buvo darbų, kurie šia prasme "brangūs". Pamenu vieną megztuką, kuriam buvau parinkusi tokį painų ir sudėtingą raštą, kad kiekvieną eilę mezgant, teko žiūrėti į schemą. Taip ir nepavyko jos išmokti mintinai. Antra vertus, ir menkas darbelis kartais pasiima nemažą laiko gabalą. Mėgstu atidėti nepabaigtą rankdarbį kuriam laikui, kad "susigulėtų". Dažnai, po to, randu ką pakeisti. Ne visada dirbdama turiu aiškią viziją. Būna, kad dirbinio idėja kelis kartus pasikeičia, kol pasiekiu galutinį variantą.

Odeta, kokius darbelius tau labiausiai patinka gaminti?

Patinka darbai, kuriuose galiu rasti "cinkelį" - tai gali būti rankdarbis, kurio išpildymui reikia tokios patirties, kurios dar neturiu. Ir bus smagus ieškojimas, bei atradimo džiaugsmas. Smagu daryti papuošalą, kuris bus išskirtinis neįprastomis medžiagomis ar kompoziciniu sprendimu. Nesvarbu, kad neatsiras drąsuolės, kuri ryžtųsi tą papuošalą nešioti. Smagus pats kūrybinis polėkis.

Netgi elementariausių kojinių mezgimas gali teikti begalinį pasitenkinimą, jei mezgi mielam žmogui ir žinai, kad jis džiaugsis gavęs tavo dovaną.

Nemėgstu tik darbų pagal užsakymus - "be fantazijos". Tačiau, kad ir koks bebūtų darbas, mėgstamas ar nelabai, laikausi vienos geležinės taisyklės: rankdarbį imti į rankas tik su teigiamomis emocijomis. Nesu jokia fatalistė, bet manau, kad kad jau kas ne kas, bet rankdarbiai sugeria ir laiko savyje visas kūrėjo galvoje besisukančias geras ar blogas mintis.

Ar yra tokių technikų, kurios žavi ir kokių norėtumei dar išmokti?

Žinoma, kad taip. Mane visada masina pats mokymosi procesas, vilioja "naujų žemių" atradimas ir užkariavimas. Laikas bėga greitai, o dar tiek daug neatrastų ir neperprastų dalykų. Bijau, kad daug kas liks tik svajonėse. Mėgstu sakyti "tik duokit man laiko- lėktuvą pasidaryčiau".

Visada rasi ko išmokti. Nebūtinai tai turi būti pati naujausia ar madingiausia technika. Kai atrodė, kad visa tauta tiesiog pamišusi dėl dekupažo, ši sritis manęs visai nedomino. Atrodytų, jog vejuosi nuvažiuojantį traukinį, bet stebiu kaip stalčiuje gausėja dekupažui skirtų priemonių. Kol kas tik vos vos prisiliečiau prie dekupažo ant audinio.

Dar nepaglosčiau vilnos, tad viliuosi, kad ir šiam užsiėmimui rasiu laisvą nišą laiko rate.
Prieš kurį laiką pažįstama, tapanti ant šilko, leido "palaikyti teptuką". Pajutau, kad kuo ilgiau tą teptuką laikau, tuo labiau stiprėja noras nebepaleisti jo iš rankų. Tad ką gali žinoti, gal ir šilkui ateis savas metas.

Ką mėnesio auksarankė be rankdarbiavimo veikia laisvalaikiu?

Tarp žodžių laisvalaikis ir rankdarbiai vienareikšmiškai dedu lygybės ženklą, bet negaliu atsisakyti ir kitų pomėgių. Didžiausia mano aistra - kelionės. Kartu su kelionių virusu pasigavau dar vieną - fotografijos. Žengiu pirmus nedrąsius žingsnius, mokausi fotografuoti, perprasti fotoaparato galimybes. Turiu daugybę planų ateičiai. Patinka geros knygos ir geri filmai, galiu skaityt ir žiūrėt po keletą kartų tą patį ir rasti vis kažką naujo. Svaigstu nuo klasikinio roko, itališkos muzikos, mielai klausausi grigališkojo giedojimo ar Lisos Gerrard. Vasarą bei rudenį klaidžioju po miškus, nes grybavimas - vienintelis dalykas, į kurį galiu išmainyt net rankdarbius. Kartais smagu pabūti su draugais, o kartais - tiesiog žiūrėti pro langą ir apie nieką negalvoti.

Mėgstu parašinėti… Šiaip… Knygos išleisti tikrai neketinu.

Ar yra kokių nors didelių kūrybinių svajonių ar norų?

Svajoju apie nedidelį namelį toli nuo žmonių bruzdesio. Namelį, kuriame turėčiau savo kūrybines dirbtuves su didžiuliais langais ir nereikėtų su maišeliais bei dėželėm migruoti iš vieno kambario į kitą.
Svajoju, kad galėčiau pragyventi iš savo rankdarbių, regiu, kaip mielieji skaitytojai nuoširdžiai kvatoja, perskaitę šį sakinį (ne, nekvatoja, o pritariamai linksi galvomis, kadangi šios svajonės daug kam tikrai yra artimos – aut.past.).

Noriu surasti savąjį kūrybos braižą, nes kol kas tebesu ieškojimų kely…

Norėčiau įkurti rankdarbių mokyklėlę ir pasidalinti tuo, ką esu išmokusi, su kitomis auksarankėmis.
Visas kitas, ne tik kūrybines, ateities perspektyvas geriausiai yra nusakęs mano mėgstamas Robin Sharma. Kai perskaičiau, supratau, kad tai jis rašė ne tik sau. Rašė man, o gal ir jums. Cituoju: "man keturiasdešimt vieneri. Vadinasi, pusė mano gyvenimo jau nugyventa. Tarkime, aš sulauksiu 80 metų (tai gana abejotina, nes seniai supratau, kad vienintelis dalykas, kurio galima laukti iš gyvenimo - tai netikėtumai). Taigi, esu maždaug pusiaukelėje iki namų, nužingsniavęs pusę kelio, kurį aš vadinu savo gyvenimu. Mano požiūris į gyvenimą - vis labiau filosofinis. Man vis mažiau norisi gaišti laiką. Vis mažiau - klausytis negatyvių žmonių. Vis karščiau noriu mylėti, apginti kitą žmogų, artėti prie savo svajonės arba tiesiog džiaugtis paprastais kasdienybės džiaugsmais".

Odeta, o ko palinketumei mūsų auksarankėms ir auksarankiams?

Linkiu, neišpasakytos gausos ir įvairovės rankdarbių pasaulyje, surasti pačias mieliausias ir patraukliausias jums technikas. Ir labai daug dirbti, tobulinti įgūdžius, siekti meistriškumo. Linkiu neprarasti ūpo ir nenuleisti rankų, net "jei nesiseka devynis kartus iš eilės".

Dėkojame mūsų šauniąjai Auksarankei už įdomų pokalbį ir palinkėjimus, o visų mūsų vardu norime jai palinkėti puikių idėjų ir, aišku, neišsenkančios energijos ir sėkmės kuriant...

Foto