Kerintis veltinis

Parašė: Liepa 30.11.2008, 15:20

Pabandykite įsivaizduoti daiktą, kuris iškyla prieš akis išgirdus žodį veltinis. Kas tai būtų? Nuotaikinga segė, ilgi, kelis kartus aplink kaklą apsiviję karoliai, ryškūs auskariukai, o gal šiltos, nykštuko batelius primenančios šlepetės ar lengvas, vėjyje besiplaikstantis šalis? Tikriausiai kiekvieno atsakymas būtų vis kitoks, nes veltinis šiuo metu populiarus mūsų šalyje, negali būti apibrėžiamas vienu žodžiu. Tai technika, kurioje kiekvienas gali atrasti kažką sau, eksperimentuoti, bandyti ir sukurti kažką naujo.

Tačiau kokia buvo ta pradžių pradžia? Kas sugalvojo veltinį? Tikslaus atsakymo į šį klausimą tikriausiai nerasime, nes kiekvienoje šalyje veltinis apipintas vis kitokiomis legendomis... Keletą legendų galime rasti rudens pradžioje išleistoje Viltės Kazlauskaitės knygoje „Veltinis“... „Viena graži legenda byloja apie natūralų veltinio atsiradimą avims beplaukiant Nojaus laive- nukritusi vilna, paveikta šilumos, avių šlapimo bei nuolatinio jos trypimo galu gale virtusi į veltinio kilimą. Kita legenda pasakoja apie šventąjį Klementiną, bebėgantį nuo savo persekiotojų. Savo žaizdotas kojas šventasis Klementinas aprišęs rastais vilnos kuokštais bei tęsęs bėgimą nuo priešų. Ir, žinoma, labai nustebęs kelio pabaigoje išvydęs, jog vilna jo sandaluose, paveikta prakaito, karščio bei pėdų trinties bėgant, virtusi į kietą veltinio padą.“

O šiandien veltinis kiekvieno kūrėjo rankose įgauna vis kitą formą, yra pritaikomas ne tik papuošaluose. Vis daugiau damų pasipuošia veltinio šaliais ar rankinėmis, ypatingesnėmis progomis- veltinio suknelėmis. Veltinis taip pat ryškus interjero detalėse, suvenyruose.
Išties, šiandien matome daugybę veltinio kūrinių, tačiau ne visada žinome, kas būtent taip sugalvojo išdėlioti rankinės piešinį ar išsiuvinėti karoliuką. Smagu, jeigu draugė sutinka pasidalinti savo veltinio paslaptimis, o dar smagiau išgirsti įgudusio vėlėjo mintis. Todėl labai džiaugiuosi, kad savo mintimis su mūsų portalo lankytojais sutiko pasidalinti nuostabių veltinio darbų autorė, pirmosios lietuviškos knygos apie veltinį autorė, Viltė Kazlauskaitė.

Vilte, tikriausiai kiekvienam įdomu sužinoti, kokia buvo ta pradžių pradžia. Kas paskatino pradėti velti, kaip sužinojote apie veltinį?
Sunku net pasakyti, kaip sužinojau - kartkartėmis susidurdavau su informacija apie veltinį, kažkas kažkur šmėkšteldavo prieš akis, ir apie Baltas Kandis ir jų projektus buvau girdėjusi, bet kažkaip tai niekada iki galo nesudomindavo, neįtraukdavo. Kol vieną kartą nepamačiau vienos pažįstamos su pačios darytais veltinio karoliais, kurie man iš tikro paliko įspūdį (dabar tai atrodo keista, nes papuošalai manęs iš tikro taip niekada ir nepatraukė) Tuomet pradėjau ieškoti informacijos, kaip ir su kuo tas veltinis valgomas. Griebiau vilną, kad įsitikinčiau, kad iš tikrųjų ją galima suvelti ir ji neišsiardys (juokiasi). Tik tuomet ir patikėjau veltiniu. Tik tai, kas tuo metu buvo populiaru pas mus, manęs nedomino, nežavėjo, todėl daug eksperimentavau pati, ieškojau kitokio veltinio svetur.

Ir koks buvo tas pats pirmasis darbas iš vilnos?
Žiūrint, ką vadinti darbu... Pirmas pasibandymas tebuvo išdėliota skiautelė, kad įsitikinčiau, jog vilna iš tiesų veliasi. Antras mėginimas - karoliukas. Tuomet iškart šalikai iš vilnos ir pledas.

Kiekvienas darbas stebina, iš kur semiatės įkvėpimo? Ar prieš veldama jau konkrečiai žinote, kaip atrodys piešinys, išdėliojimas, ar dažniau tai būna improvizacija?
Įkvėpimas - nevienalytis dalykas. Tai gali būti gamta, reiškinys, spalva, garsas, kažkokia gyvenimo nuotrupa, kažkas sudėtingo ir rimto arba visiškai nereikšmingo. Tai taip pat gali būti tik tekstilinis žaidimas. Pradėjusi velti dažniau apmąstydavau, kas ir kaip turi atrodyti, tai derindavau su improvizacija veliant. Bet kuo toliau, tuo dažniau pradėjau tiesiog improvizuoti - tiesiog lietis taip kaip liejasi būtent tą akimirką. Visgi negaliu sakyti, kad tai visiškai spontaniška - paprastai aš ilgokai jaukinuosi spalvas, mintis apie būsimą veltinį, visa tai anksčiau ar vėliau pasireiškia improvizacija.
Į veltinį susivelia daug kas - mintys, jausmai, potyriai, svajonės. Tas, kas moka, gali tai išanalizuoti, arba tiesiog žvelgti kaip į dar vieną niekuo ypač neišsiskiriantį daiktą. Panašiai kaip literatūroje - vienas gali perskaityti tik vieną sakinį, kitas - įžvelgs ištisą istoriją. Gal dar ir dėl to savo veltiniams kuriu ir pavadinimus.


Ir kaip jie būna kuriami? Darbo pavadinimas jau būna aiškus jį veliant, ar išryškėja tuomet, kai prieš akis pabaigtas kūrinys?
Įvairiais. Jei veltinis pirmiausiai gimsta iš tam tikros konkrečios idėjos, jei naudoju baltiškus simbolius ir būtent tai noriu parodyti - pavadinimas ir būna tarsi įkvėpimas, gairės, kuriomis vadovaudamasi darau darbą. Būna, kad pavadinimą įžvelgiu bedėliodama veltinį. Visgi dažniausiai veltiniai savo vardus pasako pačioje pabaigoje, jau užgimę. Visa tai nuojautų lygyje. Tikriausiai daug kam beskaitant mano tokius žodžius pasirodytų juokinga, jog apie veltinius kalbu vos ne kaip apie žmones. Bet man taip yra. Tikrai nepretenduoju į tai, kas vadinama tikruoju menu, bet negaliu į savo veltinius žiūrėti ir kaip į paprastus rankdarbius. Man tai saviraiškos priemonė, savotiškai papasakotos istorijos. Jei pradėčiau žiūrėti, kaip į eilinius "kepamus" gaminius, tikriausiai nebegalėčiau velti.


Šalis „Verpetai“

Daugelis papuošalų gamintojų savo gaminių nenešioja, daro tik kitiems. O kaip yra su veltiniu? Ar visi kūriniai iškeliauja į kitus namus, ar ir pati jais puošiatės?
Pasipuošiu ypatingesnėmis progomis. O kasdienybėje aprangos stilių smarkiai pakoregavo vaikai. Nors man beprotiškai gražu moterys su besiplaikstančiais šaliais ar išskirtiniais aksesuarais.. Na, galbūt vėliau, bėgant laikui, ir aš dažniau puošiuosi veltiniu ir ne tik. Galva iš tiesų pilna idėjų, kurias norėtųsi įgyvendinti būtent sau (nes, kaip ir daugumos, darbai daugiausiai iškeliauja pas kitus) - interjere, aprangoje..

Matome kuriamus Viltės šalius, interjero detales, tačiau kažkodėl neteko pastebėti papuošalų, smulkieji veltiniai nedomina?
Esu padariusi keletą papuošalų, bet tai - ne mano stichija, kaip pavyzdžiui ir veltinio šlepetės. Bet...niekada nesakyk niekada, negali žinoti, gal kada nors ir papuošalais atrasiu būdą saviraiškai. (Tiesą pasakius ir dabar vonioje džiūsta viena eksperimentinė apyrankė (juokiasi). Tik dar jai teks gerokai palūkėti, kol "subręsiu" ir suprasiu, kuo ji iš tikrųjų turėtų tapti.


Suknelė „Erškėčių nuotaka“

Pristačiau Jus kaip pirmosios lietuviškos knygos apie veltinį autorę, ar ilgai buvo brandinta mintis išleisti tokią knygą? Norėjosi pasidalinti žiniomis su kitais?
Mintis išleisti knygą atsirado seniai, vos ne su pačiu veltinio atsiradimu mano gyvenime. Ir jau vien dėl to, jog nebuvo absoliučiai jokios susistemintos literatūros šia tema lietuvių kalba. Norėjosi ir vis dar norisi užkrėsti veltiniu daugiau žmonių, parodyti, jog jis gali būti gražus, modernus, elegantiškas, be galo įvairus, jog iš esmės paprasta technika gali būti puiki ir turtinga saviraiškos priemonė, taip pat leidžianti transformuoti vilną į nenusakomą skaičių įvairiausių objektų, pradedant vėrinių karolėliais, baigiant grandioziniais interjeriniais sprendimais.

Gal kada sulauksime dar vienos knygos apie veltinį?
Tai, kas yra pirmojoje knygoje, tuo pačiu yra ir labai daug, ir tik principas (kitavertus, principo supratimas ir yra svarbiausia. Tuo vadovaujantis galima kurti sudėtingiausias technikams pačiam), įvadas, pagrindai, daugybė techninių patarimų, kuriems tikriausiai galėtų ir nebūti galo. Pildyti ir plėstis visuomet yra kur. Iš tiesų, ir aš pati tikrai dar daug ką galėčiau ir norėčiau pasakyti. Visgi daug kas priklauso nuo to, ar knygos prireiks veliantiems ir norintiems velti . O gal ir pas mus netruks ateis laikai (kaip dabar yra JAV, Vokietijoje ir kitose Vakarų šalyse), kai dauguma veliančių pradės rašyti savas knygas apie atrastas veltinio technikas, subtilybes. Tokių ketinimų jau esame girdėję, belieka jų sulaukti.

Knygos pristatymas vyko Vilniuje, veltinio parodos metu. Galbūt greitai sulauksime veltinio parodos ir kituose miestuose?
Tokių minčių tikrai buvo - su veltiniu aplankyti įvairius Lietuvos miestus, miestelius. Bet..idėjos įgyvendinimą atidėjome neribotam laikui. Na, bet vis tiek galime pasidžiaugti, jog veltinis atgijęs ir vis dažniau skverbiasi į plačiąją visuomenę. Jau vien šiuo metu vyksta veltinio darbų parodos Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje. Ne knygoje eksponavusių savo darbus vėlėjų, kitų, bet džiaugtis juk yra kuo - veltinis populiarinamas ir juo gali grožėtis visi.


Žvakidė „Gulbė“


Šalis „Modern“

Dėkoju Viltei, kad sutiko pasidalinti mintimis apie veltinį. Daugiau nuostabių Viltės Kazlauskaitės darbų rasite www.veltiniokerai.lt

* Platinti bei kitaip publikuoti autorių nuotraukas bei kitą medžiagą be raštiško administracijos sutikimo griežtai draudžiama!

Reklama

Apklausos

Kas iš brangiųjų metalų labiausiai patinka?

Foto konkursas

Arūna

Savaitės nuotrauka

zapkė

Ugnia

Naujienlaiškis

norite visada naujienas sužinoti pirmas?

Klubo statistika

  • Registruotų narių: 21,300
  • Temų forume: 3,140
  • Straipsnių portale: 553
  • Pranešimų forume: 390,760
  • Šiuo metu forume: 0
  • Prekių galerijoje: 8,322
  • Pardavėjų galerijoje: 1,532